Antika
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Antika (pranc. antique < lot. antiquus – senovinis) – senovės istorijos laikotarpis, trukęs apytikriai nuo 1250 m. pr. m. e. iki Vakarų Romos imperijos žlugimo 476 m.. Geografiškai apima Viduržemio jūros kraštus: senovės Graikiją, Romos imperiją.
Kai kurie istorikai antikos pabaiga laiko Platono akademijos Atėnuose uždarymą 529 m. Antikos terminą XVIII a. pasiūlė vokiečių scholastas Kristopas Keleris.
[taisyti] Antikos atstovai
Žymiausi atstovai: Senovės Graikija - Homeras, Sokratas, Aischilas, Sofoklis, Ezopas, Hesiodas, Euripidas, Aristofanas, Lukianas; Senovės Roma - Vergilijus, Horacijus, Ovidijus, Titas Livijus;
